Arūno rašliavos

apsakymai, eilėraščiai ir an.

Emigranto dienoraštis

by


Gabaliukas prozos iš mokyklos laikų. Nuo šio teksto parašymo prabėgo jau beveik 10 metų… Pamažu artėja tas laikas, į kurį tuomet žiūrėjau ir apie kurį rašiau. Dabar skaityti labai žavu ir tuo pačiu keista. Ypač kai pameni, kad visa tai gimė iš vienos emocijos, vaikštinėjant gatve su draugais.

Pro šalį plaukia rudeniški vaizdai : pageltęs miškas, nurudusi žolė pakelėse… Apniukęs dangus ima tamsėti – kažkur už debesų lėtai leidžiasi saulė… Protarpiais debesų paklodė nebeišlaiko savo svorio ir į mašinos stiklą subarbena šalto rudeninio lietaus lašai… Tas pat kelias, kuriuo prieš penkiolika su trupučiu metų iškeliavau iš Tėvynės. Sūnus paklydėlis grįžta namo…

Ramius miško vaizdus pamažu pakeičia miesto šurmulys. Čia jau sunkiau rasti senų pažįstamų – laikas negailestingai pertvarkė miesto veidą. Kur buvo lūšna dabar – prabangi parduotuvė. O senieji perliukai, savo laiku kėlę nuostabą, dabar atrodo labai varganai.

Senamiestyje sustoju, išlipu iš mašinos. Čia daugiau pažįstamų pastatų – vis dėlto šis tas išliko… Pasistatau palto apykaklę ir patraukiu į Laisvės alėją – su ja susiję tiek daug prisiminimų. Ši pasikeitusi neatpažįstamai – visa tviska, spindi, pirmyn atgal vaikšto daugybė žmonių. Tik grindinys ir medžiai mena laikus, kai alėja vakarais ištuštėdavo, pusė vitrinų buvo tuščios, o vienišas praeivis iš tolo lenkdavosi gaujomis slampinėjančių jaunuolių… Bet ir medžiai ne visi sulaukė geresnių laikų – vietom pageltusiame alėjos mūre šviečia tarpai, kurių jauni sodinukai dar nesugeba užpildyti. Visur švaru, tik nukritę lapai, pirmos rudens aukos, sklando vėjo gūsiuose. Lygiai taip pat atrodo rudeninės Niujorko ar Londono gatvės, kuriomis dar neseniai vaikščiojau. Giliau susigūžiu palte ir paspartinu žingsnį – ne po internacionalinių prekybos tinklų vitrinas dairytis grįžau.

Netrukus prieinu Soborą. Visas tviskantis, žėrintis naujomis spalvomis, apšviestas galingais prožektoriais… Netoliese išgirstu kažką kalbant vokiškai, o priešais pamatau pusamžių japonų porelę… Turistai, aukso gysla jų pamėgtam kraštui… Tai dėl jų taip tviska Laisvės alėja, dėl jų pasistengta atstatyti ir restauruoti seamiestį… Tiesą pasakius, juk dabar ir aš – vienas iš jų… Daugiatūkstantinės internacionalinės turistų armijos pėstininkas, niekuo neišsiskiriantis iš margos japonų, vokiečių, amerikiečių ir kitokios tautybės žmonių minios… Niekuo? Beveik niekuo… Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad jie visi į šiuos dalykus žvelgia su susižavėjimu, o aš, emigrantas, prieš gerus penkiolika metų palikęs šį kraštą, viską vertinu skeptiškai, į visus pokyčius žiūriu kaip į bereikalingą ir netgi kenksmingą dalyką, kišimąsį į natūralų miesto vaizdą…

Paskendęs mintyse patraukiu tolyn. Už Soboro spindesys prigęsta… Čia vis dar stovi ligoninė, šalia jos glaudžiasi kažkokio universiteto nežinia koks fakultetas, o priešais gūdžiai stūkso tamsus ir grėsmingas policijos komisariato pastatas. Keista oazė, kurioje, rodos, taip niekas ir nepasikeitė… Tarsi laikas čia būtų sustojęs prieš gerus penkiolika dvidešimt metų… Netgi kioskas tarp ligoninės ir universiteto tebeveikia… Kaip ir kokakolos automatas prie jo. Prieš penkiolika metų jis atrodė labai įspūdingai, dvelkė naujoviėmis ir prabanga, o dabar stovi apsitrynęs ir apleistas…

Už šios oazės seniau buvo tamsus ir niūrus užkampis, kuriame tekabėjo viena ar dvi iškabos. Tokia buvo Laisvės alėjos pradžia. Buvo… Dabar ši vieta švietė lygiai taip pat kaip ir likusi alėjos dalis… Pačiame alėjos gale esantys laiptai į Vytauto parką, kadaise tamsūs ir baugūs, dabar iš tolo švietė romantiškomis švieselėmis, o ir pats parkas atrodė žymiai tvarkingesnis. Atsinaujinusios karuselės masino vaikus, kurių šurmulio buvo pilnas parkas. Tamsesniuose užkaboriuose glaudėsi romantiškai nusiteikusios porelės… Parkas alsavo gyvybe, džiaugsmu ir meile. O juk seniau retas žmogus sutemus išdrįsdavo į jį įžengti…

Vidury parko lėtai sukosi didžiulis apžvalgos ratas. Jo čia senaiu nebuvo. Kadaisie buvau išbandęs visus parko atrakcionus, tad nutariau išbandyti ir šį. Kabinai lėtai kylant sėdėjau paskendęs mintyse ir apmąstymuose. Žvelgdamas į miesto šviesas prisiminiau kaip prieš penkiolika su trupučiu metų, vos baigęs mokyklą, palikau Lietuvą nusivylęs viskuo – verslu, mokslais, meile, gyvenimu, pačia Lietuva. Pažadėjau sau niekada nebesugrįžti… Ir štai aš vėl čia… Tiesa, daug kas pasikeitė. Jungtinėse Valstijose, giminių padedamas, baigiau universitetą, gavau iš pradžių bakalauro, vėliau magistro laipsnį ekonomikos srityje. Atsirado naujų norų, siekių… Atsirado noras gyventi. Pamažu, bet užtikrintai kūriau naują gyvenimą naujoje Tėvynėje. Nusprendžiau toliau likti akademiniame pasaulyje ir ėmiau dirbti universitete. Iš pradžių JAV, vėliau Britanijoje, kur prieš keletą metų apsigyniau ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Mano darbai įgijo tarptautinį pripažinimą, aš išgarsėjau… Mane pažindavo gatvėje, kviesdavo į didžiules konferencias… Galėjau džiaugtis užpelnyta šlove… Bet aš nesijaučiau laimingas… Su metais vis augo tėvynės ilgesys. Noras grįžti vis stiprėjo. Galų gale nusprendžiau jam nebesipriešinti… Pasiprašiau atostogų, sėdau į lėktuvą ir… atskridau čia. Oro uoste manęs niekas nepasitiko – to nenorėjau, o ir nebuvo kam. Akademinė bendruomenė apie mano atvykimą nieko nežinojo, o asmeniniai ryšiai buvo seniai nutrūkę. Lipdamas iš lėktuvo jaučiausi kaip piligrimas, žengiantis į Šventąją Žemę…

Stojančio apžvalgos rato girgždesys pažadino mane iš minčių. Aš pakilau ir patraukiau link savo (tiesa pasakius, ne sãvo, o Vilniuje išsinuomoto) automobilio. Ėmiau galvoti, ką darysiu toliau… Ne, ne rytoj ir ne poryt… (ką veiksiu Lietuvoje galvojau visą kelią skrisdamas iš Niujorko į Vilnių) Galvojau, ką veiksiu po to, kai grįšiu iš Lietuvos namo. Namo ?! “Juk tavo namai – Lietuva?” sakė mano protas, bet aš negalėjau pasakyti, jog mano širdis jam pritarė. Čia kažkada BUVO mano namai, bet dabar mano namai yra TEN už Atlanto… Todėl aš – tarsi sąžiningas, musulmonas, atlikęs šventą pareigą ir apsilankęs Mekoje, grįšiu namo ir tęsiu įprastą gyvenimą – dėstysiu universitete, rašysiu mokslinius darbus, laisvalaikiu su kolegomis žaisiu šachmatais…

Lietuva visad man liks Šventoji Žemė, bet mano gyvenimas dabar susijęs nebe su ja…

I will always love You… But I am not a part of You… No more…

(2020 spalio 4 diena. Kaunas)

Iš naujųjų laikų emigranto dienoraščio

Parašyta 2002 spalio 4 dieną