Arūno rašliavos

apsakymai, eilėraščiai ir an.

Vabalų pasaka

by


Ėjo kartą per pievą keturi vabalai. Artėjo vakaras, leidosi saulė ir vabalai labai skubėjo namo, nes norėjo miegelio. Pusiaukelėje jie priėjo upelį.

-Ką dabar darysim? – klausia vabalas Storulis, – Upelis gilus ir platus – jo nei peršoksi, nei perbrisi. O plaukti mes juk nemokam…

-Eikim atgal, ir paieškokim kito kelio, – sako jo draugas Mažylis.

-Bet jau vakaras, temsta, – prieštarauja trečias vabalas, Bailutis, – jei ieškosim kito kelio, kai greitai visai sutems ir mes paklysim. O naktį pievoje vieniems pasilikti juk taip baisu!

-Tada eikim upelio pakrante – vistiek jis kažkada pasibaigs, – sako Storulis.

-Kai upelis pasibaigia, jis įteka į kitą, didesnį upelį arba ežerą. O juos bus dar sunkiau perbristi arba peršokti. – prieštarauja Mažylis. – Jeigu eisim į kitą pusę, galim surasti upelio pradžią – ten upelis bus siauresnis ir seklesnis ir jį bus galima perbristi.

-Bet upelis gali būti labai ilgas. Kol mes surasim jo pradžią – visai sutems ir mes paklysim, – vėl prieštarauja Bailutis.

Taip vabalai ginčijosi, ginčijosi, kol ketvirtas jų draugas neištvėrė ir tarė:

-Šitom kalbom mes nieko nepasieksim – jei nenorim, kad mus čia ant kranto užkluptų naktis, imkimės greičiau statyti tiltelį. Tilteliu mes pereisim upelį ir suspėsim namo dar prieš saulei nusileidžiant.

Vabalai nusprendė, kad jų draugas labai gerai sugalvojo ir ėmėsi statyti tiltelį. Tik iš ko jį statyti? Pasižvalgė, pasidairė aplink – ogi pilna smilgų! Viena smilga – per silpna, ji linksta ir lūžta, vabalų svorio neišlaiko, bet jeigu paimi visą glėbį ir jas tvirtai kartu suriši, išeina visai tvirtas ir ilgas tiltelis. Tereikia jį permesti per upelį.

Užvirė darbas. Stipriausias vabalas, Storulis, nešė smilgas prie upelio. Bailutis krovė jas į vieną didelį glėbį, vikrusis Mažylis greitai ir tvirtai jas rišo, o ketvirtasis vabalas padėjo permesti per upelį.

Sėdi visi vabalai ant upelio kranto, pūškuoja suplukę nuo sunkaus darbo ir džiaugiasi:

-Vai vai, kokį gražų ir tvirtą tiltelį mes pasatatėm, dabar galėsim greitai parkeliauti namo.

Storulis sako:

-Aš eisiu pirmas, nes aš sunkiausas ir tilteliui bus sunkiausa mane išlaikyti.

Pastatė Storulis vieną kojytę ant tiltelio – tiltelis laiko, nesvyruoja. Pastatė antrą kojelę – irgi nesvyruoja. Kai vabalas užlipo visomis kojytėmis, tiltelis susvyravo, sulingavo, ir… nurimo. Tada Storulis atsargiai, koja už kojos pradėjo žingsniuoti pirmyn. Tiltelis pamažu vis labiau ėmė svyruoti, linguoti, linkti. Kai vabalas pasiekė tiltelio vidurį, šis jau beveik siekė vandenį. Bet Storulis toliau drąsiai pamažu žingsniavo pirmyn ir sėkmingai pasiekė tiltelio galą. Vabalas nušoko ant kito kranto ir džiaugsmingai sušuko:

-Mums pavyko! Žiūrėkit, kokį tvirtą tiltelį mes pastatėm. Jeigu mane jis išlaikė, tai ir jus tikrai išlaikys. Šekit draugai greičiau pas mane, keliausim namo!

Antras ant tiltelio lipo Mažylis. Būdamas mažas ir greitas, vabaliukas greitai nuskuodė per tiltelį. Tik tapu tapu tapu – ir jau kitam gale. Nušokęs nuo tiltelio Mažylis apkabino savo draugą Storulį – kaip smagu, kad jiems apbiems pavyko pereiti upelį.

Tuomet abu vabalai ėmė šaukti savo draugą Bailutį:

-Eikš greičiau čia! Tiltelis tvirtas ir tave kuo puikiausiai išlaikys!

Bet Bailutis neskubėjo lipti ant tiltelio – jis labai bijojo vandens.

-O jeigu tiltelis neišlaikys ir aš įkrisiu? Ten juk gilu, vanduo šaltas ir sraunus, o aš plaukti nemoku. Aš juk nuskęsiu!

-Nebijok, nenuskęsi, – šaukia jam draugai, – šitas tiltelis tvirtas. Jei jau Storulį išlaikė, tai tave tikrai išlaikys! Dėk kojytę ant tiltelio, pamatysi, kaip tvirtai jis laikosi.

Klausė Bailutis draugų, klausė, ir pamažu įsidrąsino. Užkėlė vieną kojelę – žiūri, kad tikrai visai tvirtai stovi.

-Matai, – sako jam Mažylis, – šitoks tvirtas tiltelis, kuo puikiausiai tave išlaikys.

Bailutis užkėlė ir antrą kojelę. Tiltelis vistiek ramiai stovi. Įsidrąsinęs vabalas užkėlė visas kojeles ir atsistojo ant tiltelio. Bet toliau eiti vis tiek bijo.

-Jei aš toliau eisiu tiltuku, jis pradės svyruoti, man susipins kojelės ir aš tikrai įkrisiu. Oi, kaip baisu baisu…

-Nebijok, Bailuti, – sako jam draugai, – tiltelis tvirtas ir tikrai nesiūbuos. Eik pamažu, dėk koją už kojos, ir nieko tau neatsitiks!

Klausė Bailutis draugų, klausė, ir pamažu įsidrąsino. Padėjo vieną kojytę į priekį, tada kitą, ir lėtai lėtai ėmė slinkti pirmyn.

Taip būtų ir perėjęs visą tiltelį, bet vidury kelio vabalas pažiūrėjo žemyn. Pamatė, kad visur aplink vanduo ir iš baimės net sustingo.

-Bailuti, tu tik nesustok! – šaukia jam Storulis nuo kito kranto. – Jau pusę kelio nuėjai, nueisi ir kitą pusę. Dėk kojytę už kojytės ir pamatysi, kaip pereisi visą tiltelį.

Bet vabalas bijojo toliau eiti:

-Vai kaip baisu baisu čia, visur vanduo aplink. Tuoj aš paslysiu, įkrisiu ir nuskęsiu…

-Nepaslysi, nenukrisi, tu tik nestovėk vietoj ir eik pirmyn! – šaukia jam draugai nuo kranto.

Klausė Bailutis draugų, klausė ir pamažu įsidrąsino. Padėjo vieną kojytę į priekį, tada kitą, ir lėtai lėtai vėl ėmė slinkti pirmyn.

Taip ir nuslinko iki pat tiltelio galo. O čia ir vėl baisu – reikia šokti ant kranto.

-Aš paslysiu, nukrisiu, kojytes sušlapsiu… – sako Bailutis.

-Nebijok, drauguži, – sako jam kiti vabalai – mudu štai nušokom ir nieko neatsitiko. Šok pas mus, mes tave sugausim.

Klausė Bailutis draugų, klausė ir pamažu įsidrąsino. Šoko nuo tiltelio ant krantelio, tiesiai Storuliui ir Mažyliui į glėbį.

Visi vabalai labai džiaugėsi, kad pavyko taip šauniai per upelį savo pastatytu tilteliu pereiti.

O kur ketvirtas vabalas? Tas, kur sugalvojo, kad tiltelį reikia statyti? Ketvirto vabalo vardas buvo Skrajukas. Ir ne šiaip sau toks – jis mokėjo skraidyti. Todėl tiesiog pakėlė sparnus ir lengvai per upelį perskrido. O skrisdamas dar padėjo savo draugams tiltelį per upelį permesti.

Taigi, visi vabalai saugiai persikėlė per upelį ir toliau per pievą patraukė namo. Kai jie pasiekė savo namelius, saulutė buvo jau beveik nusileidusi – tik mažytis mažytis raudonas kraštelis dar matėsi toli toli dangaus pakrašty.

-Kaip gerai, kad mes laiku spėjome parkeliauti namo… – džiaugėsi vabalai.

Vabalai gyveno dideliame dideliame medyje, kur kiekvienas turėjo savo šakelę. Kiekvienas vabalas užlipo ant savo šakelės, padėjo galvelę ant pumpurėlio, užsiklojo medžio lapeliu, užmerkė akytes ir užmigo…

Mėgstamiausia Pauliaus pasaka. Kaunas, 2014-05-27