Arūno rašliavos

apsakymai, eilėraščiai ir an.

Startas

by


2010-03-29

Jonas pasitaisė kuprinės diržus ant pečių – kilometras nuo autobusų stotelės atrodė visiškas niekniekis, kai ėjo į pokalbį dėl darbo, bet tiek pat tempti savo mantą – visai kitas reikalas. Gerai nors tiek, kad liko tik vienas posūkis…

Čia jau lūkuriavo linksma jaunų veidų kompanija – turbūt ekspedicijos savanoriai. Eidamas link jų Jonas nusišiepė pro ūsą – šitas jaunimėlis dar nelabai suvokia, į kokį pragarą savo noru pasisiūlė. Jis pats nė už ką nebūtų čia įsivėlęs, tik jau ne už dyką. Jei ne visiškai tuščios kišenės, ir už pinigus nesiveltų…

Bėda ta, kad “technologijų proveržis” paliko labai nedaug darbo vietų “kvalifikuotam mechanikui” – kokia nauda iš tavo įgūdžių, jei kiekvienas mechanizmas dabar taip prigrūstas elektronikos, kad jį remontuojančiam elektronikos žinios būtinos kaip oras. Deja Jonui svarbiau atrodė smagiai paūžti, o ne išmokti šį tą naujo, taigi netrukus vieninteliu jo uždarbio šaltiniu tapo atsitiktiniai “antikvarinės” technikos remonto užsakymai. Todėl pasiūlymas, kur minimas pastovus atlyginimas ir bent jau pusmečio terminas buvo pernelyg geras, kad vaikinas galėtų jo atsisakyti.

Todėl artimiausius šešis mėnesius Jonas praleis ant milžiniško ledo gabalo, padėdamas kvaištelėjusiam profesoriui pasiekti šio dugną. Ir šitas jaunimėlis bus vienintelė kompanija, su kuria jis galės leisti laiką. Žinoma, dar yra profesorius ir jo mokslininkų svita, bet kažin ar šie leisis į kalbas su ekspedicijos remontininku. Ką gi, metas susipažinti.

– Sveiki! – tarstelėjo, nudrėbdamas kuprinę greta jau nemažos krūvos kitų.
– Pasiruošęs nušalt sėdynę? – atskriejo iš kompanijos.
– O kaipgi, tik to ir telaukiu… – atsakymą palydėjo draugiškas juokas.

Pasirodo, visa šita kompanija pažįstama jau iš seniau – vieni kartu mokėsi, kiti – buvo savanoriai kitose ekspedicijose. Vienam vyrukui, Tomui, ši ekspedicija bus jau dešimta, o iš paskutinės jis grįžo vos prieš savaitę. Sprendžiant pagal įdegį, kažkur šiltuose kraštuose. “Veteranas” dvi merginas – naujokes – dabar šiurpino pasakojimais apie jų laukiančius sunkumus.

***

Meda savanorių būrelį stebėjo iš tolėliau – susipažinti laiko dar bus. Be to, kai esi toli gražu ne dvidešimtmetė, o prie pavardės tau nuolat prisega priešdėlius prof. ir dr., bendrauti su jaunimu tampa nebe taip paprasta. Jei dabar tiesiog prieitų prie tos kompanijos, visi pokalbiai staiga nutiltų ir įsivyrautų nejauki tyla… Nieko, po keleto savaičių viskas pasikeis.

Meda dalyvauja toli gražu ne pirmoje ekspedicijoje, ir žino kaip įgyti savanorių palankumą. Būtent todėl  ją taip dažnai ir kviečia į ekspedicijas –  būti neoficialia tarpininke tarp mokslinio personalo ir savanorių. Ir dabar Meda žvilgsniu vertino situaciją. Ne taip ir blogai – keletą veidų ji jau pažįsta iš ankstesnių ekspedicijų, naujokai irgi atrodo bendraujantys, draugiški. “Veteranas” Tomas gali būti gyva bėda – jis apsigimęs slaptų pramogų ir uždraustų pasilinksminimų organizatorius. Gerai nors tiek, kad šioje stovykloje jo talentas turės mažai galimybių pasireikšti.

Naujasis remonto “šefas”, atrodo, puikiai pritaps prie jaunimo. Dar pakankamai jaunas, mėgstantis paūžti su kompanija. Štai jis jau juokauja kartu su visais – čia problemų tikrai nebus. Kita istorija – su apsaugos vyrukais, susimetusiais greta iš vieno sunkvežimių. Galbūt jie to ir neplanuoja, bet netrukus taps visų kitų stovyklos narių priešais.

Būtent todėl Meda primygtinai prašė apsaugos viršininku paskirti Arą Dulkį. Tikrasis vyruko vardas buvo berods Rapolas, bet šitą buvo galima sužinoti tik pasižiūrėjus į pasą ar kitą teisinį dokumentą. Kas pirmasis Dulkį pavadino senoviniu antiteroristinio dalinio vardu, dabar jau nepamena niekas, tačiau pravardė prilipo, kaip čia buvusi. Aras iš tiesų atrodo taip, tarsi pats vienas galėtų sustabdyti atominę bombą. Aukštas, kone dvimetrinis kalnas raumenų, kurie išlaikė tvirtumą nepaisant žilstelėjusių ir ties smilkiniais jau gerokai praretėjusių plaukų. Paveikslą šauniai užbaigė du randai – vienas vagojo kairį petį, kitas – pakaušį už kairės ausies. Dulkis neskubėdavo pasakoti, kad šie randai – ne šlovingų kovų prisiminimas, o banalios automobilio avarijos pasekmė.

Aras nebuvo pats įdomiausias pašnekovas, nes jo interesų ratas prasidėjo ir baigėsi siaura ginkluotės istorijos sritimi, bet tvarką palaikyti sugebėjo meistriškai. O ko čia nesugebėsi, kai vien nuo jo piktesnio žvilgsnio kyla noras dėti į kojas. Todėl jau penkerius metus Dulkis – etatinis visokio plauko mokslinių ekspedicijų tvarkdarys ir Meda žymiai tvirčiau jaučiasi, kai ramybę jos stovykloje palaiko Aro “būrys”.

Tas “būrys” – pustuzinis ar daugiau Aro rekomenduotų ir prižiūrimų žaliūkų. Dulkis savo komandoje palaiko kone karišką tvarką ir drausmę, todėl tai – tarsi miniatiūrinė armija – patikima ir gerai parengta, sugebanti susitvarkyti visose situacijose, kurios gali iškilti tyrimų ekspedicijoje. O šauniausia, kad tų vyrukų raumenų apimtis niekada nebūna atvirkščiai proporcinga smegeninės tūriui, taigi jie gali nemažai padėti ir kasdieniuose darbuose.

Šį kartą Dulkis nusprendė pasiimti tik ketvertą savo rinktinių “kareivių” – nuo oro išdaigų ir šimtas neapsaugos, o vidinei tvarkai palaikyti – pilnai užteks. Šie savaitę drauge praleido izoliuotoje stovykloje, taigi visi asmeniniai nesutarimai jau išspręsti. Gaila, kad visa ekspedicija negali sau leisti tokios prabangos – parengiamosios stovyklos, kuri padėtų pamatyti ir išspręsti mikroklimato problemas. Todėl Medai teks improvizuoti, o Aro būrys turės atstoti jai pakankamai aštrius dantis.

***

Ekspedicijos dalyviams buvo nurodyta susirinkti 5 valandą ryto. Tuo metu jau bus prašvitę pakankamai, kad būtų galima užbaigti pakavimą ir pakrauti visą ekspedicijos mantą į transporterius. Ši ekspedicija keliauja į labai nuošalią  ir atšiaurią vietovę, todėl reikalingų daiktų sąrašas – neįprastai didelis.

Meda smarkiai abejojo, ar pavyks parengiamuosius darbus užbaigti iki 4 val. popiet numatyto išvykimo. Juk pakrauti teks ne tik reikalingą techniką ir kitus įprastus ekspedicijos atributus, bet ir VISAS statybines medžiagas stovyklai bei maisto atsargas, kurių turi pakakti pusmečiui. Tai – neišvengiama, kai stovyklą sumanai rengti ant kilometro storio ledyno, kur vidutinė metinė temperatūra siekia -25 laipsnius pagal Celsijaus skalę, iki artimiausios gyvenvietės – kone savaitė kelio net ir moderniausiu transportu, o oro sąlygos neretai ištisas savaites neleidžia iškišti nosies iš stovyklos, nekalbant jau apie tolimesnę kelionę. Prieš uraganinį, iki 100 ir daugiau m/s greičio įsibėgėjantį vėją šiuolaikinės technologijos – vis dar bejėges.

Visas savo abejones apie tvarkaraštį Medai teko pasilaikyti sau, nes jo sudarinėtojas, ekspedicijos vadovas Balys Kleiza nesileido į kalbas. “Ir taip turim vos tris savaites iki artimiausio audrų sezono, negalim gaišti laiko tokioms smulkmenoms !” – toks buvo vienintelis atsakymas, kai Meda nedrąsiai užsiminė, kad reikėtų pakrovimui skirti nors viena diena daugiau. Bėda ta, kad audros virš Didžiojo Masyvo  retai nurimsta ilgesniam laikui, o mokslininkams prireiks ne tik savaitės nusigauti į numatytą vietą, bet ir dar mažiausiai tiek, kad stovykla būtų pasirengusi atlaikyti uraganų siausmą.

Kito ilgesnio ramybės periodo gali tekti laukti ištisus mėnesius, taigi tenka skubėti, nes apie šį štilį meteorologai pranešė vos prieš dvi savaites. Todėl visas pasirengimo procesas tapo panašus į sunkiai kontroliuojamą chaosą. Meda stengėsi jį šiek tiek valdyti, bet krovimo darbai vistiek labiau priminė “kur telpa, ten ir grūsk”, nei planingą veiklą. Todėl mokslininkė pasistengė sužymėti, kur pateko svarbiausios statybinės medžiagos ir įrankiai, kurių būtinai reikės renčiant stovyklą ir ruošiant ją pirmosioms audroms – ant ledyno tikrai nebus laiko ieškoti “kažkur nukištų” tvirtinimo lynų ar apsauginių  skydų.

Kai universiteto kieme neliko nei vieno palaido ryšulio, visi transporteriai turėjo vairuotojus, o visi keleiviai užėmė savo vietas, laikrodžio valandinė rodyklė jau artėjo prie 5 val. ir “Balu” pramintas ekspedicijos vadas jau gerokai niršo. Naują pravardę Meda išgirdo eidama pro porą suplukusių savanorių, besiskundžiančių darbų tempu.

– Nagi, vyručiai, mažiau kalbų, daugiau darbų. Ir kad per kelionę man nesiskųstumėt, kad nėra ką veikti – atrodo kad dabar tik apie tai ir tesvajojat.

Abu studentai nusijuokė ir ėmėsi toliau nešti gan sunkiai atrodantį konteinerį. Tuo tarpu Meda pagalvojo, kad pravardė naujai iškeptam ekspedicijos vadui greičiausiai prilips, tik kažin ar Balys į ją sureaguos taip pat kaip Aras…

***

Balys Kleiza iš tiesų niršo. Pirmoji pirmosios ekspedicijos diena, o viskas jau krypsta nuo plano. Jei taip ir toliau, patyrę kolegos grįžusį užjuoks negyvai… Žinoma, jei būtų labiau patyręs, Balys žinotų, kad tokioms ekspedicijoms planai geriausiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio – pernelyg daug faktorių gali juos pakreipti į vieną ar kitą pusę.

Bet Kleiza patirties tokiuose reikaluose neturėjo, todėl jam beliko niršti. Tiesa, niršo jis daugiau dėl akių, nes galvojo, kad ekspedicijos vadui dera taip elgtis, kai viskas nevyksta pagal planą. O iš tiesų tai jis džiaugėsi, kad jie iš viso išvažiuoja – juk prieš savaitę atrodė, kad visas šis reikalas gali nueiti šuniui ant uodegos. Universiteto valdžia staiga nusprendė, kad projektas yra pernelyg brangus, todėl užuot prižiūrėjus pasirengimą, paskutinėmis savaitėmis Baliui teko dūsti tvankiuose posėdžių kambariuose, ieškant ekspedicijai mecenato.

Per savaitę šis apėjo visus įprastinius rėmėjus ir visur išgirdo griežtą “ne”. Per brangu, nėra pinigų, krizė, jau išskirstėm savo paramos biudžetą… Tokius ir panašius atsakymus Balys išgirdo kalbėdamas su paramos fondų vadovais, žinomais mecenatais, žymiais ir turtingais verslininkais. O iš tiesų – niekas nenorėjo remti ekspedicijos, kuri gali ir negrįžti. Jei niekas negrįš, tai nebus kam papasakoti apie rezultatus ir viešai padėkoti rėmėjams. Penktadienio popietę mokslininkas grįžo į savo kabinetą visiškai nusikamavęs ir beveik praradęs viltį – laiko buvo likę vos vienam susitikimui, o ir susitikti nelabai buvo su kuo.

Tik įsijungęs kompiuterį ir pradėjęs rašyti pranešimą apie ekspedicijos atšaukimą Balys pastebėjo naują pastabų lapelį, katedros sekretorės priklijuotą šalia kompiuterio ekrano. “Skambino iš TNF. Kviečia susitikti” – ir numeris, kuriuo reikėtų patvirtinti susitikimą. Ši žinutė profesorių gerokai nustebino. Rėmėjai niekada patys nekviesdavo į susitikimus – pas juos paprastai reikia ilgai ir atkakliai brautis. Maža to, su šia konkrečia įmone profesoriui bendrauti neteko, taigi ir informacijos apie projektą jiems niekas nesiuntė. TNF niekad nesidomėjo mokslinės veiklos finansavimu, o jei kas nors ir būdavo pakankamai drąsus paprašyti, išgirsdavo mandagų, bet kategorišką “ne”. O įmonę valdanti Petrauskų šeima visad garsėjo savo nenoru būti dėmesio centre – jiems labiau patiko tyliai ir ramiai valdyti savo milžinišką verslą. Nors TNF pernelyg nesiafišuodavo, besidomintys žinojo, kad šios firmos ausys kyšojo už daugelio sėkmingų verslų – pradedant bankais ir baigiant šiuolaikinėmis technologijų kompanijomis.

Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, finansavimą profesorius gavo paskutinę minutę. Jis stipriai įtarė, kad TNF specialiai laukė paskutinės minutės ir gal specialiai stengėsi, kad kiti mecenatai atsisakytų jį paremti, nes priremtas prie sienos jis turėjo sutikti su keletu salygų, kurių šiaip jau tikrai nebūtų priėmęs. Vienas iš tų kompromisų jau spėjo įgrįsti per šiandieną – trys kameromis ir mikrofonais ginkluoti žurnalistai, nuolat šmirinėjantys aplinkui ir gaišinantys laiką. Jie rengia “dokumentinį” filmą, kurį grįžus iš ekspedicijos transliuos kažkokia TNF priklausanti televizija. Čia buvo oficiali paramos teikimo sąlyga – erzinanti, bet ko dėl tų pinigų nepadarysi. Buvo ir kita, neoficiali sąlygą, apie kurią Balys iki šiol niekam neprasitarė, ir tikėjosi, kad viskas taip ir liks. Nors personalo šefės Medos žvilgsnis buvo labai įtarus, kai pranešė jai apie paskutinės minutės pasikeitimus, ji, bent jau kol kas, nieko nesakė.

***

Paskutines dėžes su užrašu “Vitaminai” teko sukrauti į aršiai besipriešinančių žurnalistų furgonėlį. Jų skundus apie jautrią ir brangią įrangą Meda šiaip taip nutildė vaizdžiai papasakojusi, kas nutinka žmogui, kai šis suserga skorbutu – negyjančių žaizdų ir krintančių dantų grėsmė greitai pakeitė jų nuomonę. Žinoma, ji užmiršo paminėti, kad ta liga niekas nesirgo nuo kolonizacijos laikų, o ir tuomet tokie atvejai buvo vienetiniai – jei norės, galės pasiskaityti internete. Po to, kai dėžės bus patikimai pritvirtintos ir pakeliui į ledynus. Lengviau atsidususi, personalo šefė dar kartą apsižvalgė po aikštelę – ar tikrai niekas neliko gulėti ant žemės. Tada peržvelgė neįprastai atrodančio transporto eilę – įprasčiausiai čia atrodė žunalistų autobusiukas su palydovinio ryšio antena ant stogo. Visos kitos transporto priemonės buvo sukonstruotos specialiai tokioms ekspedicijoms, ir nukeliavus į vietą transformuosis į svarbiausius  stovyklos pastatus – valgyklą, miniatiūrinį medicinos centrą, ir, svarbiausia – miegamuosius. Pradžioje teks gyventi labai susikimšus – reikia tikėtis, kad tik nuvykus orai leis bent šiek tiek užsiimti statybomis, ir bus galima mantą perkraustyti į sandėlius ir angarus, taip atlaisvinant vietą bendro naudojimo patalpoms. Jei visą laisvą laiką tektų praleisti tam tikrai nepritaikytuose miegamuosiuose, išlaikyti darbingą žmonių nuotaiką būtų labai sunku.

Liko paskutinį kartą perskaičiuoti “galvas” ir bus galima leistis į kelią. Suplukęs savanorių dešimtukas drybsojo atrėmę nugaras į vieną iš transporterių. Netoliese ilsėjosi ir Aras su savo “būriu”. Žurnalistai jau sėdėjo savo autobusiuke, matyt bijodami, kad Meda neįpirštų jiems dar kokio krovinio. Mechanikas Jonas šnekučiavosi su inžinieriumi, kuris pasirodė vėluodamas ir su dviem papildomom dėžėm “mirtinai reikalingų” atsarginių dalių. Meda vis pamiršdavo jo vardą – reikės dar kartą užmesti akį į dalyvių sąrašą. Kas dar? Profesorius, trys jo asistentai, ir ji pati – personalo vadovė ir stovyklos gydytoja viename asmenyje.

Profesorius kaip tik dabar artėjo prie jos, o išraudęs veidas rodė, kad jo kraujospūdis gerokai viršyjo saugias ribas.

– Kokio velnio mes vis dar stovim, juk vėluojam jau daugiau nei pusvalandį. – profesorius stengėsi kalbėti tyliai, bet balse jautėsi sunkiai tvardomas noras rėkti.

– Jau tuojau, profesoriau – tikrinu ar visi dalyviai savo vietose – juk nesinorėtų ką nors palikti.  – atsakė Meda ir dar kartą perbėgo visus akimis. – Taip, jau galite duoti startą.

– Nebūk juokinga ir nesiprofesoriuok, Meda, juk ne paskaitose sėdim. – tyliai mestelėjo Balys ir tuomet garsiai visiems – Viskas, krovimas oficialiai baigtas, už minutės pajudame. Kas nespės įsitaisyti savo vietoje, lieka čia, aišku? Penkiasdešimt sekundžių… – ir pats paskubomis nubėgo prie savo transporterio.

Sujudo ir visi kiti, nors studentai judėjo sunkokai – diena krovimo darbų nepraėjo be pėdsakų. Nieko, per savaitę kelionėje išsigulės iki soties. Kai Meda įsitaisė savo sėdynėje, vadas per vidinį radiją jau skaičiavo:

– 3…2…1…STARTAS !

 


Comments

  1. Klausimai:
    Kodėl technikos nebuvo galima sukrauti iš anksto?
    Kodėl stovykla nebuvo įrengta iš anksto?
    Iš kur nukrito Kleiza?
    Kuriam galui mokslininkai keliauja į vietą, kur nuolatos siaučia audros, dėl kurių negalima niekur iškišti nosies? Jeigu mokslininkai negali iškišti niekur nosies, tai kokius tyrimus jie gali daryti?
    Wait what? Jonas atėjo į autobusų stotelę, bet Meda stovi universiteto kieme? Kurio universiteto kieme yra autobusų stotelė? Ką veikia statybinės medžiagos universiteto kieme?
    Iš kur atsirado „Balas“?
    Kieno replika „mažiau kalbų daugiau darbu“?
    Kodėl mums turėtų rūpėti „abu studentai“?
    Dieve, kodėl aš vis dar skaitau? Dabar (pagaliau) Kleizos pristatymas. Per tą laiką 10 kačiukų mirė iš nuobodulio.
    Kokia dar universiteto valdžia? Kas per projektas?
    Net trys žurnalistai. Rimtai? Iš ankstesnio teksto susidarė įspūdis, jog ekspedicija su daro 2000 žmonių. Ir NET trys žurnalistai?
    Kokius pasikeitimus? Jeigu mes nežinom kaip buvo iš tiesų, tai koks mums skirtumas pasikeitė kas nors ar ne?
    Koks skirtumas kur kokios dėžės sukrautos? Kas mums nuo tų „vitaminų“?
    Kolonizacijos laikų? Kur mes Marse?
    Wait what? Kokią dar aikštelę? Aš galvojau kad mes universiteto kieme, kuriame yra autobusų stotelė?
    Svarbiausia miegamuosius? O tai porno filmo kurti ne ant ledyno yra nelygis? O darbo laboratorijos vežtis nereikia?
    Wait what? Tai jeigu miegamieji yra nepritaikyti, tai kuriam galui juos išviso vežtis?
    Pats laikas suskaičiuoti komandą. Tai savanorių tik 10? Ir tą sužinoti pavyksta tik perskaičius pusę istorijos? Ir nei vienas savanoris dar nebuvo pristatytas? Tai koks skirtumas kiek tų savanorių?
    Iš kur dar atsidaro inžinierius?
    O tai Kleiza yra profesorius ar kažkoks grupės vadovas? Ar čia netikėtai iš kažkur atsidaro dar papildomų personažų?
    Rimtai, Meda viršininkui kuris ant jos rėkia atsako go fuck yourself?
    Dialogas gale yra grynai pritemtas ir jokios naudingos informacijos neduoda. Kompanija gali pajudėti ir be jo.
    Ir iš viso kodėl startas yra skaičiuojamas? Jie važiuoja autobusu ar skrenda raketa?
    Studentai judėjo? Kur jie judėjo? Juos kaip vergus surišo ir vedėsi paskui automobilius? O keleiviai nebuvo susodinti anksčiau?

  2. 1) Pirmos trys pastraipos neužkabino. Kodėl turėtų žmonės skaityti šitą istoriją? Kur kabliukas? Kur intriga?

    2) Kam reikalinga ekspedicija? Kodėl jinai rengiama? Kuo ypatingas Didysis Masyvas?

    3) Veikėjus reikia pristatyti ne tik iš išvaizdos bet ir iš charakterio, geriausia tą padaryti jų aplinkoje.
    Jeigu teisingai supratau pagrindiniai veikėjai yra: Jonas, Meda, Aras, Balys Kleiza, Tomas.
    Kodėl tik vienas veikėjas turi pavardę, o kiti jų neturi?
    Kodėl Tomas paminėtas du kartus, tačiau taip ir nepristatytas?
    Kodėl tik vieno veikėjo pateiktas detalus išvaizdos aprašymas?

    Vienintelis gerai pristatytas personažas yra Meda. Jinai lyderis, jinai vadovauja, jinai yra savo rogėse. Jinai žino ką ir kodėl daro.

    Jonas.
    Gyvena traileryje. Pabunda, jam skauda galva, žiauriai troškina po vakar. keldamasis imina į indelį su kačių maistu. Vėluoja į sustikimą, todėl nesiskuta ir nesiprausia, bet pasiima savo įrankius ir išskuba.
    Čia pavyzdys. Gerokai detalesnį aprašymą turėtum sugalvoti pats.
    Ką iš tokio aprašymo galime sužinoti?
    Gyvena traileryje – neturingas. Troškina po vakar – mėgsta išgerti/linksmintis. Nesiskuta – nevalyvas. Ir t.t. Tau pačiam spręsti kokie tiksliai turi būti veikėjai.

    Aras.
    Jis kietas. Jis su savo komanda džiunglėse medžioja tigrą. Karšta, todėl jis vilki tik šortus, taigi labai gerai matosi jo raumenys ir randai ant kūno. Gauna skambutį, jog ekspedicija patvirtinta, ir po ryt turi prisistatyti į universitetą.

    Balys.
    Jis kalbasi su TNF pasakoja, kokia bus didžiulė ekspedicijos nauda, jeigu jinai įvyks. Petraitis prašo papildomų sąlygų. Balys piktinasi. Jis nori daryti mokslą, o ne cirką.

    Tomas.
    Donžuanas. Išlipa pro meilužės langą, nes vyras grįžo komandiruotės anksčiau.
    arba Problemų sukėlėjęs. Naktį sugalvojo pasisupti uždarytame karuselių parke ir dabar bėga nuo policijos.

    Pasakyti, jog kažkuriam veikėjui trūksta pinigų neužtenka, tą turi patvirtinti jo aplinka arba du skustagalviai reikalaujantys sumokėti skolą.

    Kadangi geriausia veikėjus pristatyti savo aplinkoje tai universitete jie turėtų susirinkti po pristatymo, galbūt išskyrus Meda, kurios aplinka ir yra universitetas.