Arūno rašliavos

apsakymai, eilėraščiai ir an.

Vabalų pasaka

by


Ėjo kartą per pievą keturi vabalai. Artėjo vakaras, leidosi saulė ir vabalai labai skubėjo namo, nes norėjo miegelio. Pusiaukelėje jie priėjo upelį.

-Ką dabar darysim? – klausia vabalas Storulis, – Upelis gilus ir platus – jo nei peršoksi, nei perbrisi. O plaukti mes juk nemokam…

-Eikim atgal, ir paieškokim kito kelio, – sako jo draugas Mažylis.

-Bet jau vakaras, temsta, – prieštarauja trečias vabalas, Bailutis, – jei ieškosim kito kelio, kai greitai visai sutems ir mes paklysim. O naktį pievoje vieniems pasilikti juk taip baisu!

-Tada eikim upelio pakrante – vistiek jis kažkada pasibaigs, – sako Storulis.

-Kai upelis pasibaigia, jis įteka į kitą, didesnį upelį arba ežerą. O juos bus dar sunkiau perbristi arba peršokti. – prieštarauja Mažylis. – Jeigu eisim į kitą pusę, galim surasti upelio pradžią – ten upelis bus siauresnis ir seklesnis ir jį bus galima perbristi.

-Bet upelis gali būti labai ilgas. Kol mes surasim jo pradžią – visai sutems ir mes paklysim, – vėl prieštarauja Bailutis.

Taip vabalai ginčijosi, ginčijosi, kol ketvirtas jų draugas neištvėrė ir tarė:

-Šitom kalbom mes nieko nepasieksim – jei nenorim, kad mus čia ant kranto užkluptų naktis, imkimės greičiau statyti tiltelį. Tilteliu mes pereisim upelį ir suspėsim namo dar prieš saulei nusileidžiant.

Vabalai nusprendė, kad jų draugas labai gerai sugalvojo ir ėmėsi statyti tiltelį. Tik iš ko jį statyti? Pasižvalgė, pasidairė aplink – ogi pilna smilgų! Viena smilga – per silpna, ji linksta ir lūžta, vabalų svorio neišlaiko, bet jeigu paimi visą glėbį ir jas tvirtai kartu suriši, išeina visai tvirtas ir ilgas tiltelis. Tereikia jį permesti per upelį.

Užvirė darbas. Stipriausias vabalas, Storulis, nešė smilgas prie upelio. Bailutis krovė jas į vieną didelį glėbį, vikrusis Mažylis greitai ir tvirtai jas rišo, o ketvirtasis vabalas padėjo permesti per upelį.

Sėdi visi vabalai ant upelio kranto, pūškuoja suplukę nuo sunkaus darbo ir džiaugiasi:

-Vai vai, kokį gražų ir tvirtą tiltelį mes pasatatėm, dabar galėsim greitai parkeliauti namo.

Storulis sako:

-Aš eisiu pirmas, nes aš sunkiausas ir tilteliui bus sunkiausa mane išlaikyti.

Pastatė Storulis vieną kojytę ant tiltelio – tiltelis laiko, nesvyruoja. Pastatė antrą kojelę – irgi nesvyruoja. Kai vabalas užlipo visomis kojytėmis, tiltelis susvyravo, sulingavo, ir… nurimo. Tada Storulis atsargiai, koja už kojos pradėjo žingsniuoti pirmyn. Tiltelis pamažu vis labiau ėmė svyruoti, linguoti, linkti. Kai vabalas pasiekė tiltelio vidurį, šis jau beveik siekė vandenį. Bet Storulis toliau drąsiai pamažu žingsniavo pirmyn ir sėkmingai pasiekė tiltelio galą. Vabalas nušoko ant kito kranto ir džiaugsmingai sušuko:

-Mums pavyko! Žiūrėkit, kokį tvirtą tiltelį mes pastatėm. Jeigu mane jis išlaikė, tai ir jus tikrai išlaikys. Šekit draugai greičiau pas mane, keliausim namo!

Antras ant tiltelio lipo Mažylis. Būdamas mažas ir greitas, vabaliukas greitai nuskuodė per tiltelį. Tik tapu tapu tapu – ir jau kitam gale. Nušokęs nuo tiltelio Mažylis apkabino savo draugą Storulį – kaip smagu, kad jiems apbiems pavyko pereiti upelį.

Tuomet abu vabalai ėmė šaukti savo draugą Bailutį:

-Eikš greičiau čia! Tiltelis tvirtas ir tave kuo puikiausiai išlaikys!

Bet Bailutis neskubėjo lipti ant tiltelio – jis labai bijojo vandens.

-O jeigu tiltelis neišlaikys ir aš įkrisiu? Ten juk gilu, vanduo šaltas ir sraunus, o aš plaukti nemoku. Aš juk nuskęsiu!

-Nebijok, nenuskęsi, – šaukia jam draugai, – šitas tiltelis tvirtas. Jei jau Storulį išlaikė, tai tave tikrai išlaikys! Dėk kojytę ant tiltelio, pamatysi, kaip tvirtai jis laikosi.

Klausė Bailutis draugų, klausė, ir pamažu įsidrąsino. Užkėlė vieną kojelę – žiūri, kad tikrai visai tvirtai stovi.

-Matai, – sako jam Mažylis, – šitoks tvirtas tiltelis, kuo puikiausiai tave išlaikys.

Bailutis užkėlė ir antrą kojelę. Tiltelis vistiek ramiai stovi. Įsidrąsinęs vabalas užkėlė visas kojeles ir atsistojo ant tiltelio. Bet toliau eiti vis tiek bijo.

-Jei aš toliau eisiu tiltuku, jis pradės svyruoti, man susipins kojelės ir aš tikrai įkrisiu. Oi, kaip baisu baisu…

-Nebijok, Bailuti, – sako jam draugai, – tiltelis tvirtas ir tikrai nesiūbuos. Eik pamažu, dėk koją už kojos, ir nieko tau neatsitiks!

Klausė Bailutis draugų, klausė, ir pamažu įsidrąsino. Padėjo vieną kojytę į priekį, tada kitą, ir lėtai lėtai ėmė slinkti pirmyn.

Taip būtų ir perėjęs visą tiltelį, bet vidury kelio vabalas pažiūrėjo žemyn. Pamatė, kad visur aplink vanduo ir iš baimės net sustingo.

-Bailuti, tu tik nesustok! – šaukia jam Storulis nuo kito kranto. – Jau pusę kelio nuėjai, nueisi ir kitą pusę. Dėk kojytę už kojytės ir pamatysi, kaip pereisi visą tiltelį.

Bet vabalas bijojo toliau eiti:

-Vai kaip baisu baisu čia, visur vanduo aplink. Tuoj aš paslysiu, įkrisiu ir nuskęsiu…

-Nepaslysi, nenukrisi, tu tik nestovėk vietoj ir eik pirmyn! – šaukia jam draugai nuo kranto.

Klausė Bailutis draugų, klausė ir pamažu įsidrąsino. Padėjo vieną kojytę į priekį, tada kitą, ir lėtai lėtai vėl ėmė slinkti pirmyn.

Taip ir nuslinko iki pat tiltelio galo. O čia ir vėl baisu – reikia šokti ant kranto.

-Aš paslysiu, nukrisiu, kojytes sušlapsiu… – sako Bailutis.

-Nebijok, drauguži, – sako jam kiti vabalai – mudu štai nušokom ir nieko neatsitiko. Šok pas mus, mes tave sugausim.

Klausė Bailutis draugų, klausė ir pamažu įsidrąsino. Šoko nuo tiltelio ant krantelio, tiesiai Storuliui ir Mažyliui į glėbį.

Visi vabalai labai džiaugėsi, kad pavyko taip šauniai per upelį savo pastatytu tilteliu pereiti.

O kur ketvirtas vabalas? Tas, kur sugalvojo, kad tiltelį reikia statyti? Ketvirto vabalo vardas buvo Skrajukas. Ir ne šiaip sau toks – jis mokėjo skraidyti. Todėl tiesiog pakėlė sparnus ir lengvai per upelį perskrido. O skrisdamas dar padėjo savo draugams tiltelį per upelį permesti.

Taigi, visi vabalai saugiai persikėlė per upelį ir toliau per pievą patraukė namo. Kai jie pasiekė savo namelius, saulutė buvo jau beveik nusileidusi – tik mažytis mažytis raudonas kraštelis dar matėsi toli toli dangaus pakrašty.

-Kaip gerai, kad mes laiku spėjome parkeliauti namo… – džiaugėsi vabalai.

Vabalai gyveno dideliame dideliame medyje, kur kiekvienas turėjo savo šakelę. Kiekvienas vabalas užlipo ant savo šakelės, padėjo galvelę ant pumpurėlio, užsiklojo medžio lapeliu, užmerkė akytes ir užmigo…

Mėgstamiausia Pauliaus pasaka. Kaunas, 2014-05-27

Today

by


Afternoon… Through the window you can see a hard shadow that divides the street exactly in half. A single pigeon is wandering around, pecking here and there. Not a single worry in his mind. Wind is rippling through some red flowers, growing in a first floor window – roses, by the first glance, but actually some kind of geraniums.

Nobody is in a hurry this Friday, it seems. People are walking lazily, even a gang of BMX bikers are just cruising by, not bothering to fool around. It’s hot. Even for a summer day. The sky is thoroughly cloudless. Solid blue patch, framed by dirty gray of Old Town buildings. A piece of a wire – or a rope – hangs from the rooftop. Another one runs across the street, ending directly above the coffee place.

The stereo is playing Oasis. „Today is gonna be the day…“ strikes a chord. You dig out your not so old, but much abused laptop and start writing. Today is gonna be the day. The day you’ll want to remember. Seems like everything is happening. Your brain keeps telling you, that it has all been coming, you’ve worked hard on that stuff for quite some time. Most of that stuff are not even big things – small and simple ones, even trivial. A colleague calls to confirm a deal that needs your signature. The printer asks to come down for final check on the layout. Plane tickets arrive to your inbox for an upcoming trip. You grab an old picture from the framer. Or a cup of cold coffee from your favorite place. You just can’t get rid of that little nagging sense of occasion.

Because you did something in the morning. Not a big thing, a tiny one. A formality, really. A small step in a long walk. Not the last one, not even the first one. But somehow you want to go to the street and shout loudly. Its not a big urge, but its there, somewhere, tainting everything you do. Like a tiny person, sitting on your shoulder, with a clipboard: “He did THIS on the Day. Check. Write in bold letters. Hang on the wall back in his head. Make it large”. You don’t really want to share this, yet. Not to jinx it. It is a secret.

„Is it really a secret?“ – asks the tiny person in your head. „You’ve told it to a couple of people already. It’s a sure way to make the stuff common knowledge. You know you want to share. Post it on Twitter. Or Facebook. Call someone. Do SOMETHING!“. But you shrug it away. There will be a better time. A more appropriate one. Someday. Just mark the day. And now cast your mind to something else. There is a droplet of water running down on your glass… A bug running on the wall in front…. Maybe get another cup of coffee, a real one this time? “Check. Write in bold letters…”

2013-06-21. Kaunas Old Town.

Varnėnų pieva. Trečias dublis

by


Rytas. Saulės disko kraštas ką tik pasirodė ties horizontu. Nors diena dar tik prasideda, per naktį nespėjusi atvėsti žemė vis dar spinduliavo malonią šilumą. Miesto pakraštys. Vienoje pusėje – neaprėpiama dykvietė, kitoje – tamsių ir niūrių mūrų eilė. Nežiba nei viena šviesa. Atidžiau įsižiūrėjus, net prietemoje matyti, kad artimiausiame name jau seniai niekas negyvena. Išdaužyti langai, atsilaupę dažai, durų vietoje – lūženos.

Po vienišu medžiu – vieniša figūra. Išsekęs vyriškis sėdi atrėmęs nugarą į medžio kamieną. Sukepusios lūpos, sukritęs veidas, krauju pasruvusios akys. Kairėje rankoje – gili, pūliuojanti žaizda. Dešinioji – nesėkmingai bando susukti papirosą. Tabakas vis krinta iš neklusnių pirštų. Netrukus vyrukas pasiduoda. Apsieis.

Dėmesį patraukia tylus ūžimas ir tolumoje sužibėjusi šviesa. Vienvietis. Tokio garso nesumaišysi nei su kriokiančiais sunkvežimiais, nei su prabangiais sedanais, kurių iš viso beveik negirdėti. Vienviečiai – patrulių transportas, taigi jį greičiausiai suras. Žmogystos veidą perkreipė karti šypsena, o ranka siektelėjo šalia gulinčio ginklo. Seno gero mechaninio Kolto. Ką gi…

***

Variklis nutilo ir mašina, kiek pariedėjusi, nurimo iki medžio likus gal šimtui metrų. Auštantis variklis tyliai caksėjo, kartkartėmis nutraukdamas nejaukią tylą. Išlipti kareivis neskubėjo. Užsisagstė kostiumą, užsidėjo šalmą, lėtai apsimovė pirštines. Viską dar kartą patikrino.

– Radau. – pasakė pusbalsiu į siųstuvą.

– Šaunu. Atsargiai, šitas ginkluotas! – atsiliepė statinių trukdžių neatpažįstamai iškraipytas balsas.

– Žinau. – tarstelėjo. O po nosimi sumurmėjo: – Visa laimė…

– Susitvarkysi vienas?

– Aišku, jis juk jau trys paros lauke!

Kareivis išlipo, atstatė šautuvą ir ėmė atsargiai artintis prie sėdinčiojo. Tai pamatęs šis pabandė kažką pasakyti, bet pasigirdo tik neaiškus švokštimas. Antruoju bandymu pasisekė geriau.

– Ramiai, aš nepavojingas! – turėjo nuskambėti užtikrintai, bet balsas užlūžo priešpaskutiniame skiemenyje. – Savus dar pažįstu…

Kiek padvejojęs kareivis nuleido ginklą ir pakėlė šalmo antveidį.

– Sidai..? Čia tu..? Kaip…?- sėdinčiojo akys net suspindo iš nuostabos.

– Aš, aš. Pasiprašiau į paieškos būrį. Ką sugalvojai, šunsnuki nelaimingas? Kodėl pabėgai?

– Per moteris… Viskas per moteris…

– Tave užkrėtė?

– Uhu… Bet mes… tik paskui… sužinojom.

– Bet kodėl bėgai? Karo medikai būtų tave pagydę…

– Ema… ji civilė… Susipažinom bare, prie barakų. – sėdinčiojo žvilgsnis apsiblausė, balsas pagyvėjo, lyg prisiminimai suteiktų jam jėgų.

– Ema? Ji kartu pabėgo? Bazėj daugiau nieko netrūksta!?

– Žinai, Sidai, tos pirmos dvi savaitės buvo beveik smagiausios mano gyvenime. Priminė man vaikystę…

– Pitai, kur Ema?

– Aš čia gyvenau… Va šitam name. Langas trečiam aukšte, tas kur praviras… Ten mano kambarys… – sėdintysis bičiulio tarsi negirdėjo.

– Paklausyk manęs, kur mergina? – atkakliai klausė kareivis.

– Šitą pievą vadindavom Varnėnų pieva. Nors ten varnėnų nė kvapo nebūdavo, tik vaikai dūkdavo… O dabar… tik varnėnai… Varnėnai ir žalia žolė… Vaikystėj ji tokia žalia nebūdavo… Ir tokia minkšta…

– Pitai…

– Kaip viskas pasikeitė, Sidai… Liko tik varnėnai… Ir viskas per tą žioplą laborantą… Gerai, kad tuos moksleivas išpjovėm…

– Pitai… Ei, klausyk manęs pagaliau! – kareivis suplojo delnais, bandydamas atkreipti dėmesį.

– A….?

– Kur mergina, Pitai?

Sėdinčiojo žvilgsnis nukrypo tolyn. Už gero kilometro ryto prieblandoje bolavo akmenų krūva.

– Norėjau parodyti… savo vaikystės pievą… Trūko visai nedaug… reikėjo anksčiau pabėgti… Per vėlu…

Sėdintysis nutilo, atsiduso… Akys suspindo, bet skruostu nenuriedėjo nė viena ašara.

– Sidai… Duok užrūkyt… Pats nesusisuku… – prabilo po minutėlės.

Kareivis įkišo ranką užantin. Vos jam nukreipus žvilgsnį, sėdintysis griebė savo Koltą. Nuaidėjo šūvis.

***

Po pusvalandžio šalia medžio bolavo dar viena akmenų krūva. Kylančios saulės spinduliuose žibėjo ant viršaus padėto Kolto vamzdis. Tolstančio vienviečio burzgimas pamažu nuslopo ir dykvietę apgaubė tyla. Tokia pat, kokia čia tvyrojo pastaruosius 15 metų. Tik nuo vėjo kartkartėm sugirždėdavo sudžiūvęs medžio kamienas ar suaižėjusia žeme pariedėdavo surūdijusi konservų skardinė.

Pagal http://www.rasyk.lt/kuriniai/180691.html ir http://nepo.tribuna.lt/?p=23

Startas

by


Jonas pasitaisė kuprinės diržus ant pečių – kilometras nuo autobusų stotelės atrodė visiškas niekniekis, kai ėjo į pokalbį dėl darbo, bet tiek pat tempti savo mantą – visai kitas reikalas. Gerai nors tiek, kad liko tik vienas posūkis…

Čia jau lūkuriavo linksma jaunų veidų kompanija – turbūt ekspedicijos savanoriai. Eidamas link jų Jonas nusišiepė pro ūsą – šitas jaunimėlis dar nelabai suvokia, į kokį pragarą savo noru pasisiūlė. Jis pats nė už ką nebūtų čia įsivėlęs, tik jau ne už dyką. Jei ne visiškai tuščios kišenės, ir už pinigus nesiveltų…

Bėda ta, kad “technologijų proveržis” paliko labai nedaug darbo vietų “kvalifikuotam mechanikui” – kokia nauda iš tavo įgūdžių, jei kiekvienas mechanizmas dabar taip prigrūstas elektronikos, kad jį remontuojančiam elektronikos žinios būtinos kaip oras. Deja Jonui svarbiau atrodė smagiai paūžti, o ne išmokti šį tą naujo, taigi netrukus vieninteliu jo uždarbio šaltiniu tapo atsitiktiniai “antikvarinės” technikos remonto užsakymai. Todėl pasiūlymas, kur minimas pastovus atlyginimas ir bent jau pusmečio terminas buvo pernelyg geras, kad vaikinas galėtų jo atsisakyti.

Todėl artimiausius šešis mėnesius Jonas praleis ant milžiniško ledo gabalo, padėdamas kvaištelėjusiam profesoriui pasiekti šio dugną. Ir šitas jaunimėlis bus vienintelė kompanija, su kuria jis galės leisti laiką. Žinoma, dar yra profesorius ir jo mokslininkų svita, bet kažin ar šie leisis į kalbas su ekspedicijos remontininku. Ką gi, metas susipažinti.

– Sveiki! – tarstelėjo, nudrėbdamas kuprinę greta jau nemažos krūvos kitų.
– Pasiruošęs nušalt sėdynę? – atskriejo iš kompanijos.
– O kaipgi, tik to ir telaukiu… – atsakymą palydėjo draugiškas juokas.

Pasirodo, visa šita kompanija pažįstama jau iš seniau – vieni kartu mokėsi, kiti – buvo savanoriai kitose ekspedicijose. Vienam vyrukui, Tomui, ši ekspedicija bus jau dešimta, o iš paskutinės jis grįžo vos prieš savaitę. Sprendžiant pagal įdegį, kažkur šiltuose kraštuose. “Veteranas” dvi merginas – naujokes – dabar šiurpino pasakojimais apie jų laukiančius sunkumus.

***

Meda savanorių būrelį stebėjo iš tolėliau – susipažinti laiko dar bus. Be to, kai esi toli gražu ne dvidešimtmetė, o prie pavardės tau nuolat prisega priešdėlius prof. ir dr., bendrauti su jaunimu tampa nebe taip paprasta. Jei dabar tiesiog prieitų prie tos kompanijos, visi pokalbiai staiga nutiltų ir įsivyrautų nejauki tyla… Nieko, po keleto savaičių viskas pasikeis.

Meda dalyvauja toli gražu ne pirmoje ekspedicijoje, ir žino kaip įgyti savanorių palankumą. Būtent todėl  ją taip dažnai ir kviečia į ekspedicijas –  būti neoficialia tarpininke tarp mokslinio personalo ir savanorių. Ir dabar Meda žvilgsniu vertino situaciją. Ne taip ir blogai – keletą veidų ji jau pažįsta iš ankstesnių ekspedicijų, naujokai irgi atrodo bendraujantys, draugiški. “Veteranas” Tomas gali būti gyva bėda – jis apsigimęs slaptų pramogų ir uždraustų pasilinksminimų organizatorius. Gerai nors tiek, kad šioje stovykloje jo talentas turės mažai galimybių pasireikšti.

Naujasis remonto “šefas”, atrodo, puikiai pritaps prie jaunimo. Dar pakankamai jaunas, mėgstantis paūžti su kompanija. Štai jis jau juokauja kartu su visais – čia problemų tikrai nebus. Kita istorija – su apsaugos vyrukais, susimetusiais greta iš vieno sunkvežimių. Galbūt jie to ir neplanuoja, bet netrukus taps visų kitų stovyklos narių priešais.

Būtent todėl Meda primygtinai prašė apsaugos viršininku paskirti Arą Dulkį. Tikrasis vyruko vardas buvo berods Rapolas, bet šitą buvo galima sužinoti tik pasižiūrėjus į pasą ar kitą teisinį dokumentą. Kas pirmasis Dulkį pavadino senoviniu antiteroristinio dalinio vardu, dabar jau nepamena niekas, tačiau pravardė prilipo, kaip čia buvusi. Aras iš tiesų atrodo taip, tarsi pats vienas galėtų sustabdyti atominę bombą. Aukštas, kone dvimetrinis kalnas raumenų, kurie išlaikė tvirtumą nepaisant žilstelėjusių ir ties smilkiniais jau gerokai praretėjusių plaukų. Paveikslą šauniai užbaigė du randai – vienas vagojo kairį petį, kitas – pakaušį už kairės ausies. Dulkis neskubėdavo pasakoti, kad šie randai – ne šlovingų kovų prisiminimas, o banalios automobilio avarijos pasekmė.

Aras nebuvo pats įdomiausias pašnekovas, nes jo interesų ratas prasidėjo ir baigėsi siaura ginkluotės istorijos sritimi, bet tvarką palaikyti sugebėjo meistriškai. O ko čia nesugebėsi, kai vien nuo jo piktesnio žvilgsnio kyla noras dėti į kojas. Todėl jau penkerius metus Dulkis – etatinis visokio plauko mokslinių ekspedicijų tvarkdarys ir Meda žymiai tvirčiau jaučiasi, kai ramybę jos stovykloje palaiko Aro “būrys”.

Tas “būrys” – pustuzinis ar daugiau Aro rekomenduotų ir prižiūrimų žaliūkų. Dulkis savo komandoje palaiko kone karišką tvarką ir drausmę, todėl tai – tarsi miniatiūrinė armija – patikima ir gerai parengta, sugebanti susitvarkyti visose situacijose, kurios gali iškilti tyrimų ekspedicijoje. O šauniausia, kad tų vyrukų raumenų apimtis niekada nebūna atvirkščiai proporcinga smegeninės tūriui, taigi jie gali nemažai padėti ir kasdieniuose darbuose.

Šį kartą Dulkis nusprendė pasiimti tik ketvertą savo rinktinių “kareivių” – nuo oro išdaigų ir šimtas neapsaugos, o vidinei tvarkai palaikyti – pilnai užteks. Šie savaitę drauge praleido izoliuotoje stovykloje, taigi visi asmeniniai nesutarimai jau išspręsti. Gaila, kad visa ekspedicija negali sau leisti tokios prabangos – parengiamosios stovyklos, kuri padėtų pamatyti ir išspręsti mikroklimato problemas. Todėl Medai teks improvizuoti, o Aro būrys turės atstoti jai pakankamai aštrius dantis.

***

Ekspedicijos dalyviams buvo nurodyta susirinkti 5 valandą ryto. Tuo metu jau bus prašvitę pakankamai, kad būtų galima užbaigti pakavimą ir pakrauti visą ekspedicijos mantą į transporterius. Ši ekspedicija keliauja į labai nuošalią  ir atšiaurią vietovę, todėl reikalingų daiktų sąrašas – neįprastai didelis.

Meda smarkiai abejojo, ar pavyks parengiamuosius darbus užbaigti iki 4 val. popiet numatyto išvykimo. Juk pakrauti teks ne tik reikalingą techniką ir kitus įprastus ekspedicijos atributus, bet ir VISAS statybines medžiagas stovyklai bei maisto atsargas, kurių turi pakakti pusmečiui. Tai – neišvengiama, kai stovyklą sumanai rengti ant kilometro storio ledyno, kur vidutinė metinė temperatūra siekia -25 laipsnius pagal Celsijaus skalę, iki artimiausios gyvenvietės – kone savaitė kelio net ir moderniausiu transportu, o oro sąlygos neretai ištisas savaites neleidžia iškišti nosies iš stovyklos, nekalbant jau apie tolimesnę kelionę. Prieš uraganinį, iki 100 ir daugiau m/s greičio įsibėgėjantį vėją šiuolaikinės technologijos – vis dar bejėges.

Visas savo abejones apie tvarkaraštį Medai teko pasilaikyti sau, nes jo sudarinėtojas, ekspedicijos vadovas Balys Kleiza nesileido į kalbas. “Ir taip turim vos tris savaites iki artimiausio audrų sezono, negalim gaišti laiko tokioms smulkmenoms !” – toks buvo vienintelis atsakymas, kai Meda nedrąsiai užsiminė, kad reikėtų pakrovimui skirti nors viena diena daugiau. Bėda ta, kad audros virš Didžiojo Masyvo  retai nurimsta ilgesniam laikui, o mokslininkams prireiks ne tik savaitės nusigauti į numatytą vietą, bet ir dar mažiausiai tiek, kad stovykla būtų pasirengusi atlaikyti uraganų siausmą.

Kito ilgesnio ramybės periodo gali tekti laukti ištisus mėnesius, taigi tenka skubėti, nes apie šį štilį meteorologai pranešė vos prieš dvi savaites. Todėl visas pasirengimo procesas tapo panašus į sunkiai kontroliuojamą chaosą. Meda stengėsi jį šiek tiek valdyti, bet krovimo darbai vistiek labiau priminė “kur telpa, ten ir grūsk”, nei planingą veiklą. Todėl mokslininkė pasistengė sužymėti, kur pateko svarbiausios statybinės medžiagos ir įrankiai, kurių būtinai reikės renčiant stovyklą ir ruošiant ją pirmosioms audroms – ant ledyno tikrai nebus laiko ieškoti “kažkur nukištų” tvirtinimo lynų ar apsauginių  skydų.

Kai universiteto kieme neliko nei vieno palaido ryšulio, visi transporteriai turėjo vairuotojus, o visi keleiviai užėmė savo vietas, laikrodžio valandinė rodyklė jau artėjo prie 5 val. ir “Balu” pramintas ekspedicijos vadas jau gerokai niršo. Naują pravardę Meda išgirdo eidama pro porą suplukusių savanorių, besiskundžiančių darbų tempu.

– Nagi, vyručiai, mažiau kalbų, daugiau darbų. Ir kad per kelionę man nesiskųstumėt, kad nėra ką veikti – atrodo kad dabar tik apie tai ir tesvajojat.

Abu studentai nusijuokė ir ėmėsi toliau nešti gan sunkiai atrodantį konteinerį. Tuo tarpu Meda pagalvojo, kad pravardė naujai iškeptam ekspedicijos vadui greičiausiai prilips, tik kažin ar Balys į ją sureaguos taip pat kaip Aras…

***

Balys Kleiza iš tiesų niršo. Pirmoji pirmosios ekspedicijos diena, o viskas jau krypsta nuo plano. Jei taip ir toliau, patyrę kolegos grįžusį užjuoks negyvai… Žinoma, jei būtų labiau patyręs, Balys žinotų, kad tokioms ekspedicijoms planai geriausiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio – pernelyg daug faktorių gali juos pakreipti į vieną ar kitą pusę.

Bet Kleiza patirties tokiuose reikaluose neturėjo, todėl jam beliko niršti. Tiesa, niršo jis daugiau dėl akių, nes galvojo, kad ekspedicijos vadui dera taip elgtis, kai viskas nevyksta pagal planą. O iš tiesų tai jis džiaugėsi, kad jie iš viso išvažiuoja – juk prieš savaitę atrodė, kad visas šis reikalas gali nueiti šuniui ant uodegos. Universiteto valdžia staiga nusprendė, kad projektas yra pernelyg brangus, todėl užuot prižiūrėjus pasirengimą, paskutinėmis savaitėmis Baliui teko dūsti tvankiuose posėdžių kambariuose, ieškant ekspedicijai mecenato.

Per savaitę šis apėjo visus įprastinius rėmėjus ir visur išgirdo griežtą “ne”. Per brangu, nėra pinigų, krizė, jau išskirstėm savo paramos biudžetą… Tokius ir panašius atsakymus Balys išgirdo kalbėdamas su paramos fondų vadovais, žinomais mecenatais, žymiais ir turtingais verslininkais. O iš tiesų – niekas nenorėjo remti ekspedicijos, kuri gali ir negrįžti. Jei niekas negrįš, tai nebus kam papasakoti apie rezultatus ir viešai padėkoti rėmėjams. Penktadienio popietę mokslininkas grįžo į savo kabinetą visiškai nusikamavęs ir beveik praradęs viltį – laiko buvo likę vos vienam susitikimui, o ir susitikti nelabai buvo su kuo.

Tik įsijungęs kompiuterį ir pradėjęs rašyti pranešimą apie ekspedicijos atšaukimą Balys pastebėjo naują pastabų lapelį, katedros sekretorės priklijuotą šalia kompiuterio ekrano. “Skambino iš TNF. Kviečia susitikti” – ir numeris, kuriuo reikėtų patvirtinti susitikimą. Ši žinutė profesorių gerokai nustebino. Rėmėjai niekada patys nekviesdavo į susitikimus – pas juos paprastai reikia ilgai ir atkakliai brautis. Maža to, su šia konkrečia įmone profesoriui bendrauti neteko, taigi ir informacijos apie projektą jiems niekas nesiuntė. TNF niekad nesidomėjo mokslinės veiklos finansavimu, o jei kas nors ir būdavo pakankamai drąsus paprašyti, išgirsdavo mandagų, bet kategorišką “ne”. O įmonę valdanti Petrauskų šeima visad garsėjo savo nenoru būti dėmesio centre – jiems labiau patiko tyliai ir ramiai valdyti savo milžinišką verslą. Nors TNF pernelyg nesiafišuodavo, besidomintys žinojo, kad šios firmos ausys kyšojo už daugelio sėkmingų verslų – pradedant bankais ir baigiant šiuolaikinėmis technologijų kompanijomis.

Žodžiu, kad ir kaip ten būtų, finansavimą profesorius gavo paskutinę minutę. Jis stipriai įtarė, kad TNF specialiai laukė paskutinės minutės ir gal specialiai stengėsi, kad kiti mecenatai atsisakytų jį paremti, nes priremtas prie sienos jis turėjo sutikti su keletu salygų, kurių šiaip jau tikrai nebūtų priėmęs. Vienas iš tų kompromisų jau spėjo įgrįsti per šiandieną – trys kameromis ir mikrofonais ginkluoti žurnalistai, nuolat šmirinėjantys aplinkui ir gaišinantys laiką. Jie rengia “dokumentinį” filmą, kurį grįžus iš ekspedicijos transliuos kažkokia TNF priklausanti televizija. Čia buvo oficiali paramos teikimo sąlyga – erzinanti, bet ko dėl tų pinigų nepadarysi. Buvo ir kita, neoficiali sąlygą, apie kurią Balys iki šiol niekam neprasitarė, ir tikėjosi, kad viskas taip ir liks. Nors personalo šefės Medos žvilgsnis buvo labai įtarus, kai pranešė jai apie paskutinės minutės pasikeitimus, ji, bent jau kol kas, nieko nesakė.

***

Paskutines dėžes su užrašu “Vitaminai” teko sukrauti į aršiai besipriešinančių žurnalistų furgonėlį. Jų skundus apie jautrią ir brangią įrangą Meda šiaip taip nutildė vaizdžiai papasakojusi, kas nutinka žmogui, kai šis suserga skorbutu – negyjančių žaizdų ir krintančių dantų grėsmė greitai pakeitė jų nuomonę. Žinoma, ji užmiršo paminėti, kad ta liga niekas nesirgo nuo kolonizacijos laikų, o ir tuomet tokie atvejai buvo vienetiniai – jei norės, galės pasiskaityti internete. Po to, kai dėžės bus patikimai pritvirtintos ir pakeliui į ledynus. Lengviau atsidususi, personalo šefė dar kartą apsižvalgė po aikštelę – ar tikrai niekas neliko gulėti ant žemės. Tada peržvelgė neįprastai atrodančio transporto eilę – įprasčiausiai čia atrodė žunalistų autobusiukas su palydovinio ryšio antena ant stogo. Visos kitos transporto priemonės buvo sukonstruotos specialiai tokioms ekspedicijoms, ir nukeliavus į vietą transformuosis į svarbiausius  stovyklos pastatus – valgyklą, miniatiūrinį medicinos centrą, ir, svarbiausia – miegamuosius. Pradžioje teks gyventi labai susikimšus – reikia tikėtis, kad tik nuvykus orai leis bent šiek tiek užsiimti statybomis, ir bus galima mantą perkraustyti į sandėlius ir angarus, taip atlaisvinant vietą bendro naudojimo patalpoms. Jei visą laisvą laiką tektų praleisti tam tikrai nepritaikytuose miegamuosiuose, išlaikyti darbingą žmonių nuotaiką būtų labai sunku.

Liko paskutinį kartą perskaičiuoti “galvas” ir bus galima leistis į kelią. Suplukęs savanorių dešimtukas drybsojo atrėmę nugaras į vieną iš transporterių. Netoliese ilsėjosi ir Aras su savo “būriu”. Žurnalistai jau sėdėjo savo autobusiuke, matyt bijodami, kad Meda neįpirštų jiems dar kokio krovinio. Mechanikas Jonas šnekučiavosi su inžinieriumi, kuris pasirodė vėluodamas ir su dviem papildomom dėžėm “mirtinai reikalingų” atsarginių dalių. Meda vis pamiršdavo jo vardą – reikės dar kartą užmesti akį į dalyvių sąrašą. Kas dar? Profesorius, trys jo asistentai, ir ji pati – personalo vadovė ir stovyklos gydytoja viename asmenyje.

Profesorius kaip tik dabar artėjo prie jos, o išraudęs veidas rodė, kad jo kraujospūdis gerokai viršyjo saugias ribas.

– Kokio velnio mes vis dar stovim, juk vėluojam jau daugiau nei pusvalandį. – profesorius stengėsi kalbėti tyliai, bet balse jautėsi sunkiai tvardomas noras rėkti.

– Jau tuojau, profesoriau – tikrinu ar visi dalyviai savo vietose – juk nesinorėtų ką nors palikti.  – atsakė Meda ir dar kartą perbėgo visus akimis. – Taip, jau galite duoti startą.

– Nebūk juokinga ir nesiprofesoriuok, Meda, juk ne paskaitose sėdim. – tyliai mestelėjo Balys ir tuomet garsiai visiems – Viskas, krovimas oficialiai baigtas, už minutės pajudame. Kas nespės įsitaisyti savo vietoje, lieka čia, aišku? Penkiasdešimt sekundžių… – ir pats paskubomis nubėgo prie savo transporterio.

Sujudo ir visi kiti, nors studentai judėjo sunkokai – diena krovimo darbų nepraėjo be pėdsakų. Nieko, per savaitę kelionėje išsigulės iki soties. Kai Meda įsitaisė savo sėdynėje, vadas per vidinį radiją jau skaičiavo:

– 3…2…1…STARTAS !

 

Ieškau

by


Einu ir ieškau…
Ne žmogaus, ne paukščio,
Ne draugo ir ne priešo…
Žodžio ieškau…
Ne paprasto ir pilko,
Ne banalaus ir ilgo…
Aš ieškau žodžio…
Stipraus, gilaus,
Nekvailo, konkretaus…
Ne šiaip sau žodžio…
Tokio, kad išreikštų,
Jausmus manuosius išsakytų…
Einu ir ieškau…

Norvegija, 2003 m. liepa

Emigranto dienoraštis

by


Gabaliukas prozos iš mokyklos laikų. Nuo šio teksto parašymo prabėgo jau beveik 10 metų… Pamažu artėja tas laikas, į kurį tuomet žiūrėjau ir apie kurį rašiau. Dabar skaityti labai žavu ir tuo pačiu keista. Ypač kai pameni, kad visa tai gimė iš vienos emocijos, vaikštinėjant gatve su draugais.

Pro šalį plaukia rudeniški vaizdai : pageltęs miškas, nurudusi žolė pakelėse… Apniukęs dangus ima tamsėti – kažkur už debesų lėtai leidžiasi saulė… Protarpiais debesų paklodė nebeišlaiko savo svorio ir į mašinos stiklą subarbena šalto rudeninio lietaus lašai… Tas pat kelias, kuriuo prieš penkiolika su trupučiu metų iškeliavau iš Tėvynės. Sūnus paklydėlis grįžta namo…

Ramius miško vaizdus pamažu pakeičia miesto šurmulys. Čia jau sunkiau rasti senų pažįstamų – laikas negailestingai pertvarkė miesto veidą. Kur buvo lūšna dabar – prabangi parduotuvė. O senieji perliukai, savo laiku kėlę nuostabą, dabar atrodo labai varganai.

Senamiestyje sustoju, išlipu iš mašinos. Čia daugiau pažįstamų pastatų – vis dėlto šis tas išliko… Pasistatau palto apykaklę ir patraukiu į Laisvės alėją – su ja susiję tiek daug prisiminimų. Ši pasikeitusi neatpažįstamai – visa tviska, spindi, pirmyn atgal vaikšto daugybė žmonių. Tik grindinys ir medžiai mena laikus, kai alėja vakarais ištuštėdavo, pusė vitrinų buvo tuščios, o vienišas praeivis iš tolo lenkdavosi gaujomis slampinėjančių jaunuolių… Bet ir medžiai ne visi sulaukė geresnių laikų – vietom pageltusiame alėjos mūre šviečia tarpai, kurių jauni sodinukai dar nesugeba užpildyti. Visur švaru, tik nukritę lapai, pirmos rudens aukos, sklando vėjo gūsiuose. Lygiai taip pat atrodo rudeninės Niujorko ar Londono gatvės, kuriomis dar neseniai vaikščiojau. Giliau susigūžiu palte ir paspartinu žingsnį – ne po internacionalinių prekybos tinklų vitrinas dairytis grįžau.

Netrukus prieinu Soborą. Visas tviskantis, žėrintis naujomis spalvomis, apšviestas galingais prožektoriais… Netoliese išgirstu kažką kalbant vokiškai, o priešais pamatau pusamžių japonų porelę… Turistai, aukso gysla jų pamėgtam kraštui… Tai dėl jų taip tviska Laisvės alėja, dėl jų pasistengta atstatyti ir restauruoti seamiestį… Tiesą pasakius, juk dabar ir aš – vienas iš jų… Daugiatūkstantinės internacionalinės turistų armijos pėstininkas, niekuo neišsiskiriantis iš margos japonų, vokiečių, amerikiečių ir kitokios tautybės žmonių minios… Niekuo? Beveik niekuo… Skirtumas tarp mūsų tik tas, kad jie visi į šiuos dalykus žvelgia su susižavėjimu, o aš, emigrantas, prieš gerus penkiolika metų palikęs šį kraštą, viską vertinu skeptiškai, į visus pokyčius žiūriu kaip į bereikalingą ir netgi kenksmingą dalyką, kišimąsį į natūralų miesto vaizdą…

Paskendęs mintyse patraukiu tolyn. Už Soboro spindesys prigęsta… Čia vis dar stovi ligoninė, šalia jos glaudžiasi kažkokio universiteto nežinia koks fakultetas, o priešais gūdžiai stūkso tamsus ir grėsmingas policijos komisariato pastatas. Keista oazė, kurioje, rodos, taip niekas ir nepasikeitė… Tarsi laikas čia būtų sustojęs prieš gerus penkiolika dvidešimt metų… Netgi kioskas tarp ligoninės ir universiteto tebeveikia… Kaip ir kokakolos automatas prie jo. Prieš penkiolika metų jis atrodė labai įspūdingai, dvelkė naujoviėmis ir prabanga, o dabar stovi apsitrynęs ir apleistas…

Už šios oazės seniau buvo tamsus ir niūrus užkampis, kuriame tekabėjo viena ar dvi iškabos. Tokia buvo Laisvės alėjos pradžia. Buvo… Dabar ši vieta švietė lygiai taip pat kaip ir likusi alėjos dalis… Pačiame alėjos gale esantys laiptai į Vytauto parką, kadaise tamsūs ir baugūs, dabar iš tolo švietė romantiškomis švieselėmis, o ir pats parkas atrodė žymiai tvarkingesnis. Atsinaujinusios karuselės masino vaikus, kurių šurmulio buvo pilnas parkas. Tamsesniuose užkaboriuose glaudėsi romantiškai nusiteikusios porelės… Parkas alsavo gyvybe, džiaugsmu ir meile. O juk seniau retas žmogus sutemus išdrįsdavo į jį įžengti…

Vidury parko lėtai sukosi didžiulis apžvalgos ratas. Jo čia senaiu nebuvo. Kadaisie buvau išbandęs visus parko atrakcionus, tad nutariau išbandyti ir šį. Kabinai lėtai kylant sėdėjau paskendęs mintyse ir apmąstymuose. Žvelgdamas į miesto šviesas prisiminiau kaip prieš penkiolika su trupučiu metų, vos baigęs mokyklą, palikau Lietuvą nusivylęs viskuo – verslu, mokslais, meile, gyvenimu, pačia Lietuva. Pažadėjau sau niekada nebesugrįžti… Ir štai aš vėl čia… Tiesa, daug kas pasikeitė. Jungtinėse Valstijose, giminių padedamas, baigiau universitetą, gavau iš pradžių bakalauro, vėliau magistro laipsnį ekonomikos srityje. Atsirado naujų norų, siekių… Atsirado noras gyventi. Pamažu, bet užtikrintai kūriau naują gyvenimą naujoje Tėvynėje. Nusprendžiau toliau likti akademiniame pasaulyje ir ėmiau dirbti universitete. Iš pradžių JAV, vėliau Britanijoje, kur prieš keletą metų apsigyniau ekonomikos mokslų daktaro laipsnį. Mano darbai įgijo tarptautinį pripažinimą, aš išgarsėjau… Mane pažindavo gatvėje, kviesdavo į didžiules konferencias… Galėjau džiaugtis užpelnyta šlove… Bet aš nesijaučiau laimingas… Su metais vis augo tėvynės ilgesys. Noras grįžti vis stiprėjo. Galų gale nusprendžiau jam nebesipriešinti… Pasiprašiau atostogų, sėdau į lėktuvą ir… atskridau čia. Oro uoste manęs niekas nepasitiko – to nenorėjau, o ir nebuvo kam. Akademinė bendruomenė apie mano atvykimą nieko nežinojo, o asmeniniai ryšiai buvo seniai nutrūkę. Lipdamas iš lėktuvo jaučiausi kaip piligrimas, žengiantis į Šventąją Žemę…

Stojančio apžvalgos rato girgždesys pažadino mane iš minčių. Aš pakilau ir patraukiau link savo (tiesa pasakius, ne sãvo, o Vilniuje išsinuomoto) automobilio. Ėmiau galvoti, ką darysiu toliau… Ne, ne rytoj ir ne poryt… (ką veiksiu Lietuvoje galvojau visą kelią skrisdamas iš Niujorko į Vilnių) Galvojau, ką veiksiu po to, kai grįšiu iš Lietuvos namo. Namo ?! “Juk tavo namai – Lietuva?” sakė mano protas, bet aš negalėjau pasakyti, jog mano širdis jam pritarė. Čia kažkada BUVO mano namai, bet dabar mano namai yra TEN už Atlanto… Todėl aš – tarsi sąžiningas, musulmonas, atlikęs šventą pareigą ir apsilankęs Mekoje, grįšiu namo ir tęsiu įprastą gyvenimą – dėstysiu universitete, rašysiu mokslinius darbus, laisvalaikiu su kolegomis žaisiu šachmatais…

Lietuva visad man liks Šventoji Žemė, bet mano gyvenimas dabar susijęs nebe su ja…

I will always love You… But I am not a part of You… No more…

(2020 spalio 4 diena. Kaunas)

Iš naujųjų laikų emigranto dienoraščio

Parašyta 2002 spalio 4 dieną